spogčioti

spógčioti, -ioja, -iojo intr. 1. sprangčiojant čypčioti, piepsėti: Gal akuotas vištai atsistojo (užkliuvo gerklėje), kad spógčioja? Ds. Darže spógčioja nuo vištos nuklydęs viščiokas Ldk. Buvo vienas gaidžiokas – ir tas spógčioja (serga spigčiumi, piepučiu) Ds. 2. NdŽ, Trgn spygauti, šūkčioti: Anas išėjo šertųs ir užgirdo – kas spógčioja paupėj Blnk. Spógčioja kaip vandenin inlėkęs Ds. Miške spógčioja – gal kas mišką vagia? Ds. | Kad kunigas didelėj bažnyčioj sako pamokslą ir blogai girdis, sako: balsas jo tik spógčioja Tr. 3. neaiškiai, mikčiojant kalbėti: Ko čia spógčioji kaip varlę prarijęs?! Ukm. 4. prk. paslapčiomis kalbėti: Žmonės jau spógčiojo, kad bus vaikas Ds. \ spogčioti; nuspogčioti